Neo-Impressionism yra specifinis pavadinimas, suteiktas po impresionistų darbo Seurat ir Signac ir jų pasekėjų. Ir Camille ir Lucien Pissarro turėjo Neo-Impressionist etapą ir savo darbą ir toliau būti stiprus pėdsakai stiliaus. Neo-Impressionism būdingas Divisionist metodo naudojimo (dažnai populiariai bet neteisingai vadinami pointillism, Signac repudiated terminas). Divisionism bandė įgyvendinti impresionistų tapyba, šviesos ir spalvų moksliniu pagrindu, naudojant optinės įvairių spalvų. Užuot maišymo spalvų paletėje, kuris sumažina intensyvumas, pirminių spalvų sudedamąsias dalis kiekvienos spalvos buvo atskirai pateikti ant drobės – mažų pirštų atspaudai, jie būtų maišyti į žiūrovo akį. Optiškai mišrių spalvų perėjimas prie baltos šis metodas davė didesnį šviesumas. Šis metodas buvo pagrįstas spalvų teorijos M-E Chevreul, kurių De la loi du contraste simultanée des couleurs (dėl teisės, tuo pačiu metu kontrastas spalvų) buvo paskelbtas Paryžius 1839 m. ir turėjo didesnį poveikį prancūzų dailininkai nuo šiol, ypač impresjonistów ir Post-Impressionists, taip pat ir Neo-Impressionists.